laiptai į tamsą.

Aš nesijaučiau kalta prieš mamą, kuri sėdėjo kambary antt lovos ir laukė kol aš persirengsiu. Ji visą laiką beveik tylėjo ir ačiū Dievui. Pagaliau užžsimovusi džinsus, atsisėdau šalia.

- Tai gal neklausiu kaip sekasi gyventi vienai, - košė ji plaukus

- Mam, nėra taip blogai kaip atrodo.

- Kad tu net nežinai kas man atrodo, - ironiškai nusišypsojo.

- Gal būtų galima sužinot? - nusijuokiau.

- Sandra, - atsistojo, - tau čia juokinga? - ir pradėjo su rankom rodyti tuos visus keistus ženklus, kurie turėtų atitikti žodžius. Visada taip daro.

- Man nejuokinga, - vis vien su šypsena atsakiau.

- Mes tave palikom tylią, gerą, NEKALTĄ mergaitę, o tu čia viešnamį atidarei!- ir štai pradėjo kilti balso tonas.

- Nu..bet..

- Ką bet??? Kaip mums dabar su tėčiu vėl tave palikti???? - susiėmė už galvos.

- Turbūt..palikimo būdu? - vėl nusijuokiau, bet supratau, kad tos jos skeryčiojančios rankos gali palikti raudoną dėmelę ant mano žando.

Erikas turbūt šneka su mano tėvu, bet kaip nekeista, iš svetainės nesigirdi tėvuko skardus balselis. Tylu kaip bažnyčioj.

- Sandrute, - nustojus žudyt savo nervų ląsteles, vėl atsisėdo šalia, - aš suprantu, būna paauglystėj tokių momentų, kai norisi viską išbandyt…

- Mama, apie seksą pamokėles per vėlu biškį pasakot, - mirktelėjau, - einam pažiūrėt ką vyrai daro ir ar mano vaikinas netapo intelekto sužalotas, po pokalbio su tėčiu.

- Sandra.. - nespėjus jai nieko pasakyti, jau buvau prie durų ir lėtai jas atidarius, įkvėpiau.

Erikas sėdėjo ant sofos, o ant fotelio ramiai įsitaisęs sėdėjo tėtis.

- Mes kaip tik čia kalbėjom.. - pradėjo Erikas, pamatęs mane.

- Apie tai, kokie jūs, vaikai, esat neatsakingi, - užbaigė jo sakinį tėtis.

- Artūrai, visiškai tau pritariu, - atsekė iš paskos mama.

Aš kritau ant sofos, šalia Eriko ir maldavau, kad jis neišprotėtų po šios dienos. Žinoma sunku rasti tokį kantrybės kupiną žmogų, kuris toleruotų tokią dieną pas savo merginą. Pirmiausia, jam teko susigrumti su jo merginą persekiojančiu idiotu, tada su tėvais. Neblogai sakyčiau. Užsakysiu medalį.

- Kad nieko nebuvo čia..

- Sandrute, tada man pasakyk, kodėl tavo vaikinas atidarė duris pusnuogis ir vos neužšoko ant mūsų ir kodėl atitipenai pusnuogė?? - tėtis kerta per paširdžius.

- Aš tiesiog.. gyvenu.

Kąąąą. Aš tiesiog gyvenu. Ne nu sorry, galėjau kažkaip geriau pasakyt. Gyvenu. Jomajo, dabar galiu pamiršti gyvenimą savarankikai. Šūdas.

~

Tėvai išvažiavo aplankyti draugų, o mane paliko su Eriku , kad kaip jie sako „suprastume ir aptartume savo poelgį”. Gerai. Smagumynas. Erikas vos jiem išėjus nusižvengė, o aš nuėjau į balkoną išmesti visų cigarečių nuorūkų, nes jei dar jas atras, man bus nupirktas bilietas ir keliausiu su jais.

- Labai nuskriaudė ave tėtis? - šūktelėjau iš balkono.

- Nee, atvirkščiai, normalus labai, - atėjo ir stebėjo kaip tvarkau.

- Nu, nu, - šyptelėjau, - dabar gali atsakyti į daug kartų sau kilusį klausimą, iš kur a tokia nuostabi, - nusižvengiau ir išeidama pakštelėjau jam į lūpas.

Kaii susitvarkiau, kritom ant sofos ir aš ramiai įsitaisiau jo glėbyje.

- Aš pagalvojau, reikia dabar man tave su tėvais supažindint, - numykė Erikas.

- Žinai, jei kitokiom aplinkybėm, tai labai gera idėja, - nusijuokiau.

- Bet tu pagalvok , Sandra, koks jiem įspūdis turėjo likt.. turbūt gyvenime neužmirš šitos dienos, - pradėjo juoktis.

- Tai žinoma, mama po kelių dienų tik prisimins koks tavo kūnas gražus, - įkandau jam į lūpą.

- Blem, Sandra, gi skaudą.

- Ai, tiksliai, pamiršau kad Deivis tau žymę paliko.. - susiraukiau.

- Aš tave myliu.

- Pabandytum nemylėt, - perbraukiau per plaukus ir švelniai pabučiavau.

Taigi, šiandien įveikėm daug sunkumų. Mano gyvenimas - sunkus dalykas. Deividas, visos nesąmonės su Tomais, brigitom. Aš net nebežinau kas esu. Gera bent jau tai, kad šalia savęs turiu gražuolį, kuris mane Dievina. O aš jį Dievinu ne ką mažiau.

- Bet tu pagalvoji, jei jie būtų atvažiavę keliom minutėm anksčiau? - susikrimtau, o Erikas nusipurtė nuo tos minties.

Jis atsistojo ir jau norėjo eiti, bet spėjau sugriebti jo ranką, ir stipriu mostu, grąžinti jį ant lovos.

- Katine, - apžergusi jį, įsitaisiau ant jo kelių, - tik tu mane sugebi globoti, tik tu mane saugai. Nu gal ir ne..bet.. tik tavęs aš noriu būt saugoma, supranti? - pabučiavau jo kaklą, - o tas parazitas čia nori ateiti slėptis nuo tavęs. - nusijuokiau.

- Mažule, tu tikrai tokia naivi? Jis tiesiog naudojasi proga, kad manęs šalia nėra. Manęs jis nebijo.

- Tavęs visi bijo.

- O tu? - pakelė antakį ir šyptelėjo.

- O man yra dėl ko? - išsižiojau.

- Gal, truputėlį, - įkando man į lūpą ir nukėlė nuo savęs, - o dabar, moterie, noriu tavęs.

Buvo tai, kas visada buvo. Truputėlį meilės, aistros ir ilgesio. Niam, niam. Gulėjau ant jo krūtinės ir keliom sekundėm buvau pamaniusi, kad Dievas tikrai mane išgirdo, bet ne. Skambutis į duris mano vaizduotėje sukūrė naują konfliktą. Nežinau ar aš jame dalyvausiu, bet žinau, kad konflikto tema būsiu aš. Sweet? NO.

- Deividas… - trenkiau savo galvą į Eriko krūtinę.

- Tu gal pabūk čia, o aš pakalbėsiu, gerai? - jis švelniai mane nustūmęs atsikėlė, apsirengė iki pusės ir pasirąžęs nuėjo prie durų.

Aš apsijuosusi antklodę visgi nepaklausiau Eriko ir nuėjau jam iš paskos. Durys jau buvo atvertos ir Deivido veidas spindėjo iš toli. Erikas jį įleido.

- Ko tau čia reikia? - piktai paklausė Deivido.

- Nežinojau, kad čia būsi, - nusijuokė.

- Ach nežinojai.. Tau čia ne loterija, asile, aš tau ne koks numeriukas, kad spėliotum kurią dieną ir valandą manęs nebus su mano panele! - užstaugė Erikas.

Ou mai gad. Darosi karšta.

Deivido veidą irgi puošė ne iš gerųjų mimika. O turbūt ir nuotaika nebuvo gera.

- Man jau pasirinkti langą, pro kurį išeisiu? - ironiškai nusijuokė jis.

- Aš tau siūlyčiau rinktis duris, - mirktelėjo Erikas.

- Bet saldžios tos Sandros lūpytės sakau..

- Nori mane išprovokuot, idiote? - Erikas niršo.

- Kodėl? O sakau ne tiesą? Nors ką gali žinoti kaip ji bučiuoja tave o kaip mane, - nusijuokė Deivis, bet tada į jo nuostabią šypseną įsimūrijo kumštis.

Aš pribėgusi viena ranka bandžiau juos išskirti, bet man nelabai išėjo, nes kita laikiau mano grožybes dengenčią paklodę.

- BAIKIT PO VELNIAIS, - rėkiau, - išdaužysit visus namus!

Bet jie neklausė. Pakaitomis vienas ant kito daužėsi. Ir jei būtų reikėję statyti už kažkurį, tikrai neišsirinkčiau, nes jėgos buvo lyg lygios.. jie tobulai mušėsi vienas kitą sužalodami lygiai taip pat. Nice.

- Erikai, jei nebaigsi, po velniais, niekada manęs daugiau nepamatysi!!!!!

Tada buvo įjungtas lyg PAUZĖ mygtukas. Jie abu sustinko ir įsišiepę pažvelgė į mane. Erikas šiek tiek sutriko ir tada užsigalvojęs gavo smūgį iš Deivido. Bet nekirto atgal. Atsiplėšęs nuo jo, jis nuėjo prie manęs.

- Nepyk, - pabučiavo su kruvinomis lūpomis ir nuėjo į tualetą, - o tu asile, jau gali vyniot iš čia. Vėliau susitiksim.

- Taip, Deivi, eik iš čia.. - bandžiau stumti jį prie durų, bet jis stovėjo kaip įbestas.

- Mes su juo dar nebaigėm Sandra, jeigu tu taip manai, - nusijuokė su pilnu įniršio veidu, - girdėjai, idiote?!! Mes su tavim dar nebaigėm! - užstaugė.

- Žinau, - išniro Eriko galva ir vėl dingo.

- Baigėt ar nebaigėt, dabar jau eik, gerai?? - dar stipriau stumtelėjau jį prie durų.

- Mes su tavim, gražuole, irgi nebaigėm, - apkraujuota ranka perbraukė man per lūpas ir pats atiarė duris.

- Va MES tai jau tikrai baigėm. - mirktelėjau ir kai jo kojos buvo jau už borto, greitai uždariau duris.

Užrakinusi, kad netyčia negrįžtų, nuėjau į vonią pasižiūrėti kaip atrodo mano mielojo veidelis. Galvojau vaizdelis bus blogesnis. O čia tik prakirsta lūpa ir mėlynė šalia akies.

- Gražuolis, - nusijuokiau ir apkabinau jį iš nugaros.

Stebėjau jį per veidrodį ir jis man nusišypsojo.

- Pyksti? - pakėlė antakį.

- Truputėlį, - pabučiavau jam į petį ir priverčiau atsisukti į mane.

Dabar buvau jo glėbį. Jis atsargiai, kad neskaudėtų lūpos, pabučiavo mane.

- Fu, tą geležies skonį dabar turėsiu jausti, - susiraukiau.

- Nieko t…

Jo sakinį nutraukė durų skambutis. NE NU KIEK GALIMA?????

- Aš tam asilui už tėvynę į galvą duosiu, - įniršo Erikas ir nubėgo prie durų, - tu asi… O… Laba diena…

- Am..čia yra Sandra?

Nuo to balso mano kūnas sustingo. Lėtai, prisilaikydama antklonę nuėjau į koridorių.

- Mama? Tėti? Am… Labas, - išsišiepiau ir supratau, kad dabar ma AMEN.